Supatete tėvai apsisysiojo.

 

Deja, nepasisekė surasti tikrų tėvų pasiryžusių nusisukti sprandą į tėvystės kasdienybę ir pasityčioti iš jos taip pat smagiai, o liko tik stereotipiniai tėveliai, kurie pradžioje gal ir tikėjosi kažką pasakyti, bet galiausiai apsiriebalavo stereotipais ir nuėjo „kalti babkių“. Palinkėkime jiems gerai tarnauti Tėvynei, diriguoti Seime ar kloti plyteles. O mes varykime toliau šią linksmą dainelę! Ir pastebėkime, kad šis projektas uždarytas.

Apsilankykite tikrų tėvų svetainėse: www.vaikas.eu / http://vaikas.wordpress.com ar Nojaus mamos vedamoje: http://as-naujokas.blogspot.com, na daugiau galit susirasti kitais būdais. Sėkmės auginant atžąlas!

Vaiko vasaros nuotykiai Latvijoje, Graikijoje, Lietuvoje ir visur kitur!

 

Oi! žiūrau kad labai senai čia nerašiau, reiktų kokį sakinuką sumesti, juolab, kad kelionė ir patyrimų įvyko įvairių. Juk per vasarą Oi nuotykių kiek įvyko!

Buvo Kristupo krikštynos, šventas vardas kaip ir prosenelio – Jonas, beje, ta pačia pavarde, gražu. Baliai, šventės, bažnyčia, kokteilių vakarėlis, linksmos krikštynos pavyko.

Kažkurį vasaros savaitgalį praleidome Druskininkuose, Kristupas maudėsi mineraliniame baseine, sūkūriniame, burbuliniame baseine. Labai patiko, krykštavo, žviegė visu balsu iš malonumo. Patiko burbuliukai.

Dar prieš savaitę ir anksčiau buvome Latvijoje, tai pirmasis Kristupo maudymasis gamtoje buvo Ludzos miestelio ežeras, jūrą pamatė tai Baltijos, tiksliau Rygos įlanką, o maudėsi jūroje tai tikroje, ne įlankoje. Pavilosta miestelyje pirmosios maudynės buvo. Šalta, oi šalta buvo, bet maudėmės, trumpai, bet vistiek gerai 

Na, ir žinoma pirmoji tiokia ilga kelionė, kurioje apie 1500 km teko mašinoje praleisti, bet keliauti Kristupui labiausiai patinka, jam mašinoje geriau nei lovoje ar namie, matyt, keliauninkas Kristupas Kolumbas turi įtakos, arba šiaip gera pakeliauti…

Vėliau štai keliavome į Graikiją, Rodo salą. Gyvenome prie Rodo miesto, Egėjo jūros pakrantėje, 4 žvaigždučių viešbutyje su vaizdu į jūrą. Pirmą dieną maudėmės viešbučio baseine, Kristupas taip pat. Karšta pasitaikė ten. Vėliau nėrėme į jūrą. Daugiau maudėmės Viduržemio jūroje, kuri yra kiek ramesnė ir ne tokia banguota, nors teko ir Egėjo jūroje pasipuškenti Kristupui taip pat. Vanduo toks sūrus, kad nereikia nieko daryti, atsiguli ant vandens ir tave laiko paviršiuje, nuostabu tiesiog, čia, kaip tėtis, kad Kryme vaikystėje mėgino šį triuką ežere prie Jaltos, tačiau dar tada aš nemokėjau plaukti, tad nelabai sekėsi ir laikytis paviršiuje. Šį kartą močiutė Meilė net išmoko ant nugaros plaukti ir ant nugaros gulėti beveik nieko nedarant – įsivaizduok – 65 metų močiutė sugalvojo išmokti ir išmoko, tai nutiko Lindos miestelio tvirtovės papėdėje, miesto paplūdimyje, labai gražus vaizdas ir visa kita. O vanduo visur ten nuostabus, toks žydras, perlamutrinis, elektri spalvos ir kiaurai peršviečiamas, atsistoji ant 5 metrų tramplyno ir matai dugną, baisu net šokti, nes atrodo labai negilu. Na, ir visur taip. Kristupas labai džiaugėsi vandeniu ir maudynėmis, kur gi nesidžiaugsi, kai eiti į vandenį tas pats kas smėliu, nereikia nieko priprasti, nes temperatūra ta pati. Stovi vandeny, galva iškišta ir viskas, daugiau nieko negali daryt, taip ir gaiviniesi ir leidi valandas. Kristupas valgė ir pakrantės smėlį ir akmenis graužė, labai jau patiko. O tą sųrš vandenį kibirais, pliuškenasi ir jam nė motais, kad čia sūrus vanduo, geria sau, akių jam negraužia, o tik teigiamos emocijos trykšta ir viskas. Tėvai neduoda druskos, tai vaikas iš jūros jos pasiimė kiek reikia. Iš maisto, tai ragavo graikiško jogurto, to tokio stebuklingo, toks kietas, kaip drebučiai, žodžiu, nerealus jogurtas, kurį su medumi išbandėme su mama Kretoje, tada įkrito tas skonis giliai į atmintį. Magišką 09.09.09 dieną plaukėme laivu į Symi salą, aplankėme Panormiti vienuolyną, tai Kristupui kaip Kolumbui buvo įdomu, tik vat pavargo vaikis, o tėvai pamiršo soskę – turėjom problemų… Vaikis labai jau džiaugiasi kiekvienu sutiktu nauju veidu, tad tie sutiktieji dar labiau džiaugiasi linksmu vaiku, veži vaiką ir visi žiūri į jį, juokiasi, bendrauja, kiek bobučių ten jį kalbino angliškai, rusiškai, graikiškai ir kitaip. O tam tik duok pašnekėti, burba su bobutėm jų kalba ir viskas, krykštauja, žiūrėk, kad tik neišpasakotų kokių paslapčių… Viena rusė kelte pamatė, kad mes kankinamės vaiką užmigdyti, o tas duodasi labai ir nori miego ir rėkia ir pan. tai po valandos mūsų vargo prieina rusė moteriškė ir sako: u menia pozityvnaja energija, daite mnie ego, ja zasypliu, tipo užmigdys ji, nes teigiama energija ji disponuoja. Kaip sakė, taip ir padarė, pamėmė, Kristupas toks žiūri į ją ir kiek šypsosi, bet nurimo ir beveik užmigo, po kiek laiko man jį gražino, tai aš ant rankų toliau supau ir užmigo galutinai, svarbu, kad vaikių apramino… Pasisekė.

Vaiko pirmas maistas

 

Vakar davėm vyšnią, tai toks sulčių biškeli matyt paragavo ir taip susiraukė, kad net nusipurtė baisiai… antrą kartą davėm, tai tik susiraukė, o trečias kartas buvo visai nieko, matyt, patiko. Anksčiau davėm duonos gabaliuką, aišku, nekramtyti ir nevalgyti, bet jam tas skonis patiko.

Vaikų baseino atrakcija

 

Šiandien didelis įvykis - ėjome į baseiną! Pirmas kartas labai maloniai, tiek vaikui, tiek tėveliams. Kiek užtrukome su pasirengimu, nes mat nelabai žinojome kur gauti maudymosi kelnaites, bet kai vakar jas apturėjome, šiandien be didelių ruošų vykome į Antakalnio poliklinikos baseiną. Reikia tik gauti gydytojo sutikimą, kad vaikas gali maudytis, o tada jau tėvelių reikalas imtis darbo. Nuvarėm, baseinas mažiukas, iki kelių, vaikų gal kokie 5 pliuškenasi. Ėmiau vaiką į savo rankas, nes mamytei su nugara nekas, tad man teks šis džiaugsmas. Kokias 15 minučių, iki Kristupas rėkt pradėjo, nes nelabai miegojęs buvo, tai ir nusibodo, pavargo, žviegė ant viso baseino kai vėlesniais momentais ant nugaros paguldai. Bet šiaip labai fainai, toks plaukioja sau, taškosi, pavargsta, tai plūduriuoja ir viskas, tai tikrai malonūs išgyvenimai. Pats baseinas kiek senovinis ir aptręšęs, bet man tai kaip tik pliusas pasirodė, nes toks biški sovietinis dvelksmas nuteikia visai neblogai. Mamytės su vaikais aplink zuja, toks kelių piratas gali pasijust gazuodamas su savuoju. Pirkom penkiems kartams iškart, kad vėliau nesiparint. Kainuoja ten 16 litų, kažkas 86 pinigai – 5-iem kartam. Kas norit jungtis kartu pasibovyt, a?

Sveikinimai Tėvo dienos proga!

 

Sveikinimai visiems tėveliams su Tėvo diena, jauniesiems – su pirmąją, senesniems – su kažkelintąja! Linkime visiems pasaulio tėveliams būti supertėčiais ir Supatetėmis, ir beabejo rūpintis savo puselėmis pagal SUPA standartus! Sėkmės!

Kad ir kokios tos šventės bebūtų, tegu visi dūmai virsta gėlėmis!

Trijų mėnesių sveikata ir pasiekimai.

 

Šiandien nupyškinom 2 zuikius nuėję į polikliniką, reabilitologė kažkaip džiaugėsi kaip ir terapeutės seselė, kad vaikas gerai auga ir su teigiamom emocijom, ir minėjo, kad žmonės yra flėgmos ir tokie, ir vaikai yra flėgmos ir tokie, taip kad Kristupas patapo „tokiu“, turbūt atstovauja kažkokią grupę. Tuo pat išrašė masažus ir mankštas liepos antroje pusėje, o prieš tai dar turėtume sugebėti ir baseiną palankyti, tai jau išvis kosmosas. Išrašė masažus po to kai namie jau apturėjome didžiulę jų dozę. Užvakar Santariškėse sakė, kad galime masažus daryt namie. Nu, krč, užteks veiklos ilgam. Tiesa, pasvėrė ir pamatavo, tai 7 kg ir 64,5 cm. Paaugo beveik 5 cm, kai turėjo gal tik apie centimetrą, žodžiu, viskas gerai einasi, sakė tempai geresni nei statistiškai, t.y. aukščiau vidurkio. Į ilgį labiau išsitempė nei į svorį, bet svorio neapleido. Laikykimės!

Čia kuris laikas atrodo nebuvo rašoma įvarių ilgesnį laiką trunkančių dalykų. Tai keli pastebėjimai iš netolimos praeities. Štai praėjus masažo ir mankštos seansams vaikis truputėli pasikeitė. Sportas nuėmė boksininko pozicijas, Rokis tampa biologu, rankutės atsipalaidavo, kumštukai rečiau sueina, pirštukai juda lengviau, tad ir paimti lengviau ir sugriebti ir apžiūrinėti. Dabar kai sugriebia kokį skuduriuką, tai sunku ir atimti. Ir žaisliuką sugauna ir padaužo kabančius kiek valingiau, tačiau turbūt dar ne visai sąmoningai. Tačiau jau einam į priekį. Apsivertimo ir mėginimo sėstis noras išaugo kone iki normalaus, nes tik truputi pakelk ar pasuk, iškart sukasi pats ir keliasi. Jau ir į žmogutį panašėjame. Vis labiau įsirėkia, tai gelbsti besisupanti kėdutė, įdedi ir nusiramina bent turmpam, nes kartais taip įsivažiuoja rėkauti, kad sunku sutramdyti. Čia gal makšta irgi padarė savo tonusą. Maudymas irgi įvariai būna, kartais įsiduoda, kad iškart beveik traukt turi, nes apsitaško visas ir susinervuoja, o kartais plūduriuoja ilgai ir ramiai, bet pirmi žingsniukai vandenyje būna linksmi, vanduo patinka, tik vat nevališki pasispardymai kartais išgąsdina pergreit. Užvakar buvome Santariškėse pasišviest ir pas neurologą, kuris labiau patarinėjo visais kitais klausimais nei neurologiniais, nes neurologiško nieko nematyti, bet pasitikrinti neprošal juk.  Dar šią savaitę eisime (šiandien jau buvome) į polikliniką pasimatavimams ir pasisvėrimams, tad žiūrėsime kiek paaugome, tačiau akivaizdu, kad augame labai sveikai ir gamtai artimai. Pastebėjau, kad ligoninėje beveik metukų mergaitė jau stovinti yra mūsų Kristupo dydžio, o pusės metukų vaikiukas yra mažesnis, įdomu ar tik ne saboniukas auga? Problemėlė tik drabužėliai, nes perkant metukų amžiaus vaikams skirtus, tenka dėvėti trijų mėnesiukų. Kas čia dar gero?

Pirmoji piešimo pamokėlė

 

Vakar susiorganizavome pirmąsias piešimo pamokas, tiesa, tokios primityvokos, bet vaikas buvo iki kaklo spalvotas, visas tapytojas - spaudėme rankyčių ir kojyčių antspaudus. Išterlioji spalvomis delniukus ir spaudi prie popieriaus, paprastas, bet net istoriškai reikšmingas veiksmas, o ir žaidimas visai įtraukiantis. Čia, kaip ir ruošėme tėveliams, t.y. seneliams dovanas, kai močiutėms dovanojome nuotraukas, seneliai mėgausis gyvais šedevrais. Tai vaikas buvo tiesiog juodas nuo dažų makalynės. Visai pamiršome, kad rankytes kiša į burnytę, tai teko tuoj pat varyt maudytis, nes guašo prisiragavimas būtų anei tvora, anei mieta. Nors soskė buvo kaip reikalas oranžinė. Gal ir sveika visai, bent jau akvarelė, tai man piešimo mokytojas aiškindavo, kad yra sveika valgyti, tai pusė klasės nusausindavo teptukus į burną ;) Tiesa, tik vienas mokytojas tokią teoriją vystė, tačiau po jo pamokų ir kitose tie patys entuziastai gardžiai valgė akvarelę užgerdami drumzlinu vandeniu, nes mat geroje akverelėje, ypač Leningrado, yra nemažas kiekis medaus, tad smalyžiukai terliodavosi veidą ir skrandį neaiškiu mišiniu. Sėkmės kūryboje, gal net biotechnologinėje!

Vaikas – arbata – trauma…

Apturėjom pirmą vizitą pas tikrą traumatologa, tikrose Santariškėse. Tėtė gaminosi arbatą, užplikė pavėsusiu vandeniu, vaikutis kojytėm tik binzi-binzi (pas tėtę ant rankų procesą stebėjo), puodelis barkšt, arbatytė tekšt… Iš ilgos akimirkos, kai tik įkvepia oro verksmui, supratau, kad bus ekstrymas, o ir mamytė tik po valandos grįš. Kaip „fast rewind“ smegenyse prasisuko visa pasąmonėje sukaupta informacija apie kovą su apsiplikymais. Atgaminau, kad reikia šalto vandens, jokių aliejukų, tepaliukų ar, dar blogiau, sviestukų ir kitokios liaudies išminties. Nubėgom į vonią, paleidau vandenį, nuėmiau kojinę, o ten odos šmotas kaip penki centai atšokęs. Vanduo žliaugia, vaikas šaukia, koja spurda, tėtė kaip kveiko fanas spaudo pasamonės „rewind“ mygtuką ir tikisi prisiminti kokią nors stebuklingą priemonę, kuri galėtų atsukti laiką atgal… Po vandens procedūrų lyg ir pagerėjo, bet paleisti vaiko iš rankų net mintis nekilo. Tik apglėbiau tvirtai tvirtai, švelniai švelniai, tik nešioju ratu, tik raminu. Dar gerti daviau, pusę buteliuko išmaukė, sausainį į ranką įspraudžiau, kažkaip prisliūkinęs šuva žaizdą lyžtelėjo, nesupykau, nes šuns seilės turi antiseptinių savybių, po to iš kažkokių užkaborių atkapsčiau marlės ir lengvai apibintavau kojytę, kad kontakto su infekcine aplinka nebūtų. Kai sulaukėm mamytės, nusprendėm prieiti išpažinties daktariukams.

Daktariukas iš aukštybių dalykišku tonu ateičiai primokė: „Vėsaus vandens pusei valandos ant žaizdos ir į ligoninę.“ Paliubomu. Amen.

Renkam Supatetės šūkį!

 

Prisimenant senus šūkius norėtume išsirinkti vieną. Gali balsuoti už geriausią ir gali įrašyti savąjį variantą į šį poll’ą. Pasaulis mažytis, nėra ko varžytis.

Masažas ar mankšta?

Po kasmėnesinio vizito pas savo vaikų gydytoją, gavom siuntimą vaiko mankštelėms. Tiksliau mankštų pamokėlėms. Pati pamokėlė trunka 20 min., tad kol vaikas nurimsta seselė spėja parodyt tik keletą pratimukų. Kadangi iki tol darydavau tik masažą tai ir kilo klausimas kuriuo pavadintas straipsnis. Paieškojus informacijos radau įrašą su kurio mintimis sutinku:

„Aš sakyčiau vienareikšmiškai – mankšta (kineziterapija), nesvarbu kad aš dirbu kineziterapeute (galiu dirbti ir masažiste), bet nėra atliktų tyrimų, kurie duotų statistiškai patikimus rezultatus, kad masažas padaro didelį poveikį. Masažas sukatyvina kraujotaką, vaikui yra malonu (kai kuriem – ne), nes nereikia nieko daryti. Bet kas yra geriau? Ar kai žmogus (kūdikis ar suaugęs, nesvarbu) guli ir jį masažuoja, ar kai pats dirbi, jauti kaip dirba raumenys, kai viskas eina per aktyvų judesį. Aš už akytvų judesį! Yra pasakęs 80m diedukas man kartą per mankštą: “mankšta tai man nepadės, ar aš čia koją pakilnosiu ar ranką, bet va masažas..” sugebėjau atsakyti: “taip, jūs gulit ir Jus “daro”  yra daug smagiau, nei pačiam dirbti su savim ir pakilnoti tą koją ar ranką”.. spręskit jūs, bet aš dažnai girdžiu: “va mes masažistę kvietėmės į namus, bet po 10 masažų nebuvo tokios naudos, kaip po 5 mankštų”.. taip. kaulų ar riebalų patrynimas nieko neduos, o suaktyvinimas ir teisingas judesio atlikimas, kuo yra suformuojamas judesio stereotipas smegenyse, tikrai manau atneš Jums ir Jūsų vaikui didesnės naudos.“