Monthly Archives: Gegužė 2009
Po kasmėnesinio vizito pas savo vaikų gydytoją, gavom siuntimą vaiko mankštelėms. Tiksliau mankštų pamokėlėms. Pati pamokėlė trunka 20 min., tad kol vaikas nurimsta seselė spėja parodyt tik keletą pratimukų. Kadangi iki tol darydavau tik masažą tai ir kilo klausimas kuriuo pavadintas straipsnis. Paieškojus informacijos radau įrašą su kurio mintimis sutinku:
“Aš sakyčiau vienareikšmiškai – mankšta (kineziterapija), nesvarbu kad aš dirbu kineziterapeute (galiu dirbti ir masažiste), bet nėra atliktų tyrimų, kurie duotų statistiškai patikimus rezultatus, kad masažas padaro didelį poveikį. Masažas sukatyvina kraujotaką, vaikui yra malonu (kai kuriem – ne), nes nereikia nieko daryti. Bet kas yra geriau? Ar kai žmogus (kūdikis ar suaugęs, nesvarbu) guli ir jį masažuoja, ar kai pats dirbi, jauti kaip dirba raumenys, kai viskas eina per aktyvų judesį. Aš už akytvų judesį! Yra pasakęs 80m diedukas man kartą per mankštą: “mankšta tai man nepadės, ar aš čia koją pakilnosiu ar ranką, bet va masažas..” sugebėjau atsakyti: “taip, jūs gulit ir Jus “daro” yra daug smagiau, nei pačiam dirbti su savim ir pakilnoti tą koją ar ranką”.. spręskit jūs, bet aš dažnai girdžiu: “va mes masažistę kvietėmės į namus, bet po 10 masažų nebuvo tokios naudos, kaip po 5 mankštų”.. taip. kaulų ar riebalų patrynimas nieko neduos, o suaktyvinimas ir teisingas judesio atlikimas, kuo yra suformuojamas judesio stereotipas smegenyse, tikrai manau atneš Jums ir Jūsų vaikui didesnės naudos.”
Visas mėlynas kamuolys jau ant stalo, o vaikiukas irgi pabuvo ant jojo, pasuptas buvo trenerės, o dbr jau tėvelių eilė. Bet šiandienos istorija svarbesnė net už mamos vakarykštę avariją ir baudą policijai dėl kelionės prieš ženklą. Šiandien įregistravome vaikiuką, gavo asmens dokumentą ir kodą, vardas – Kristupas.
Jei neesi vedęs, eini pas notarą ir tvirtini tėvystę, motinystę ir draugystę. Vėliau neši popierius ant kalno ir tau išduoda kitus. Santuokų rūmuose trimituoji maršus, kad būtų iškilmingiau, nes mat tokia jau tradicija, kuri apvyniojo jaunuosius dėl jų apsisprendimo būti tokiais. Tai va, vaikas nebėra vaikas, o visas Kristupas. Sakė, nėra daug tokių vardų, tad galime džiaugtis bent tiek. Tarptautinis variantas – Chris, skamba puikiai.
Visi rašo, kad tai trumpinys Kristoforo vardui, o vienas didis plaukikas angliškai vadinamas Christopher Columbus, originaliai itališkai Cristoforo Colombo verčiamas į ašarų pakalnės kalbą skamba ne Kristoforas, o Kristupas, įdomu kodėl? O aiškinimai baigiasi Kristaus nešėjo pareigomis. Tikėkimės bus kur kas daugiau nei ši siaura prasmė. Ir kur kas įdomesni nuotykiai lauks nei juokingojo Chris de Bourg ar kietuolio Chris Clark.
Kristupo vardą galėtume sieti su Kristaus vardu, kaip mini šaltiniai - Kristaus nešėjas. Panašumu taip pat neabejotume, jei nedvejotume dėl visiško vienodumo. Tad Christ trumpinys irgi įdomus, net kiek artimas, sakyčiau. O A.Mamontovo išdainuotos poemos – kristi, tai kilti aukštyn – skamba mielai ne tik ausiai.
Belaukiant trečiojo minigimtadienio užregistravome vaiką vardu Kristupas, o vakare suėjome ant BBQ (lietuviškai – bibiukų?). Keli žuviniai, groteliniai, dūminiai, laužiniai, ugniniai ir visokie kitokie bendragamtiniai akcentai kėlė šventinį nerimą, o pagrindinis vaiko akcentas stvėrė drugelį Nojų, 11 dienų vyresnį spirgį. Manasis gulėjo, kai Duonosios žiūrėjo iš padebesų, manasis krykštavo, bendravo ir džiaugėsi pirmąja kolegiška draugyste. O apskritai, bent jau vienas kitą pastebėjo ;)
Eilini sekmadieni, eilinis pasivaiksciojimas Sereikiskiu parke. Ir stai girdime besiblaskanti pauksciuka iskritusi is medzio. Pagavom, suvyniojom i laikrasti ir skambinam pagalbos. Juk turi butu gyvunu globeju organizacija kuri bedziais pasirupina. po 8 skambuciu i tarnyba 118 ir “skambink kitam tik ne tam paciam” zaidimo surandame atsakingus uz laukiniu zvereliu globa. Moteriske tingiu balsu mekena, kad dabar jai ne pauksciukai kazkokie rupi, o turi ir rimtesniu problemu. Mane pagauna umus pyktis ir kazkodel as tampu portalo zurnalistu zadanciu viska papasakoti medijai . Darbuotojos balsas ploneja, nuotaika geraja. “Va kaiptik musu kurjeris vaziuoja pro Ausros vartus tai paims jusu pauksiuka.”
Zodziu viskas baigesi gerai, pauksciukas gavo globa (arba buvo ismestas miske pakeliui), bet mes lengviau atsikvepeme padare tai ka galejome padaryti.
Taip jau sukrito, kad gegužės mėnesį, žydinčių kaštonų fone, seneliui trinktelėjo 70. Lokacija – Nemenčinės plento kolektyviniai sodai (kaip kažkas pastebėjo – „aaa, čia kur pusė Vilniaus gyvena?..). Dalyvaujam nuo „pusrytinio miego“, t.y. nuo 9 ryto. Pupa išmiegojo savo dozę pakeliui mašinoje, o vat mamai neteko… Tėtė atvežė iš „beer hauzo“ varniukų tamsaus bambaliuką, kurio stiklinaitę neilgai trukus ir patvarkė. Blykstelėjusi žavesiu namiškiams, pupa ėmė trinti akutes ir tai buvo ženklas, kad tėtei metas ruoštis kelionei į mišką, inhaliacijoms ir visaverčiam miegui. Po valandą trukusio žaidimo vežimėlyje „jonukas-stovukas“, ekologiškas džiūvėsis iškrito iš vaikiškos rankelės ir atsidūrė pas „au-au“ pilvelyje. Valanda pušų viršūnių kontempliacijos ir jau spurdam šaknimis išvagotu miško takeliu pasirodyti artimiesiems ir artimiesiems. Svečių amžiaus vidurkis – 65, skamba anekdotai apie kunigėlius ir liejasi jaunystės prisiminimai, šnekta neįkyri ir net stebiuosi, kaip čia šimtą kartų girdėtos istorijos įgauna naujų atspalvių. Kalbant apie atspalvius – mamytės žandukai sveikai įraudę, pavasarinėje popietės saulėje tviska nuo vaikystės pažįstamos krištolo taurės („fužerai“?), šv. svogūnų laiškų žaluma ir feličitavi ridikėliai švelniai nubraukia dulkes nuo dar vienos nostalgijos stygos, dėdė-keistuolis spinduliuoja jaunatviškais oranžiniais marškinėliais, o pats pasileidžiu nardyti nugerto alaus bambalio gelmėje. Tokie tat vyravo koliorai.
Paskelbus „pertraukėlę“, svečiai išgužėjo į kiemą kavutės-tortuko-brendžiuko, o katulis su pasibezdėjimais ir pasišokinėjimais kimšo jugurtuką ir spec. tyrelę. Pasistiprinusi painiojosi po kojomis tetoms-šeimininkėlėms, kurios dalykiškai ruošė stalą antram prisėdimui, išvertė vazoną su bukietu ir sulaistė senelio lovą bei save iki pusės.
Sveteliai atkimšinėjo jau kelinta buteliuką, o vat tėveliai pajautė nenumarintą kirminą ir besiartinantį išvykimą, tad suradę ramesnį kampelį apsitarnavo patys. Pupa lytėjimu pažino, kas yra „tikra balta naminė mišrainė“, susigrūdo į burną melchiorinį šaukštą ir vos neužsivertė silkutės.
Pagaliau tėveliai apsikarstę maišeliais, rankinukais ir kuprinėmis, stumdami vėžimėlį ir traukiami šunies, su vaiku ant rankų bei plačia šypsena tarė probėkšmais visiems „visogero“ ir pranyko už kampo…
Darkart šiandien, jau po mankštų, pirmą kartą tėtis vedėsi vaiką pasivažinėti po Vilnių vienas. Toks ir patyrimas, vienas vežioji vaiką ir fotografuoji peizažus. Tikėkimės geros nuotraukos gausis, nors oro palankumo nesulaukiau, o vaikui irgi neišeis per niek. Užėjom į VCUP “Šviežia kava” kavinę, ne lauke, o viduje, tad greit išgėrus teko lėkt. O įdomiausias dalykas – tai fotografuoti skulptūrą Juozo Mikėno “Pirmosios kregždės” krantinėje šalia Nacionalinės dailės galerijos, tik niekaip nesuprantu (jau kuris laikas) kodėl niekas nesugalvoja šios puikios skulptūros pakrikštyti Lietuvos Laisvės statula, juk puikus kūrinys, gera vieta ir visa kita, čia juk ne Kauno izauriška 30 centimetrų laisvės skulptūrėlė, fiksuojanti trumpą smetoniškosios laisvės laikotarpį, čia normalus monumentalus paminklas, pretenduojantis galinėtis net su Latvijos gražuole. Plačiau: www.dievas.eu
Vakar (kada tas vakar buvo?) vaikas ėjo į pirmą parodą, viešą renginį – dizaino savaitė. Daug žmonių, paveikslų, daiktų, garsios muzikos, šurmulio. Vaikas nė negalvojo miegoti, dairėsi išplėtęs akis. Pats renginys buvo įspūdingas, daugiau erdve, loftais, industrija, statybvietėmis ir sovietiniu architektūriniu paveldu. Dizainas priminė labiau VDA dizaino katedros peržiūras nei kažkokios šalies tam tikros srities prezentaciją. Perkrauta, nusmulkinta, užsižaista ir panašiai. Tačiau galbūt tiek mes galime.
Šiandien (kada tas šiandien buvo?) mama mėgino vaiką nuvesti į pirmąją sporto treniruotę, ačiū dievui pramiegojo ir pavėlavusi nieko nerado Sereikiškių parke, mat karate seansas kažkur išgaravo.
Štai šiandien pradėjom profesionalius masažus ir mankštas truksiančias 2 savaites. Pirma diena praėjo puikiai, vaikis priėmė sporto trenerę teigiamai, krykštavo ir džiaugėsi, o ji savo ruožtu gyrė vaiką ir jo nuotaikas, kalbėjo apie gerą vaiko tonusą, prieaugį ir kitus teigiamus dalykus. Kaip ir viskas gerai, o “Sportas – sveikata” nepamaišys. Krūviai kasdien augs, o mes savo mėgėjiškus seansus nukelsime po šių sporto pamokų ir jau vėliau kilsime profesionalesniam šuoliui, bei pirksime pirmąjį kamuolį vaikui.
Štai mūsiškiai seansai: Masažo salonas atidarytas kasdien, kaip ir maudynės. Masažuoju vaikį kas vakarą po maudynių, nors vienoje knygoje rašė, kad nerekomenduojama. Kaip ir viskame, taip ir šiame reikale kiekvienas kiša savo trigrašį kur nereikia, o pagrindinis herojus nekreipia dėmesio. Žodžiu, kiti kanalai taip nešneka. Bet visi skirtingas technologijas siūlo, vieni sako, tik glostymas, kiti siūlo ir daugiau. Geriausia nekreipti dėmesio į tas knygines nesąmones ir briedus. Pradėjau gal mėnesiuko amžiaus vaikį visaip vartyt, gal ir anksčiau, čia kurį laiką taip įsivariau, kad vėliau pagalvojau, kad truputį gal per daug, juk vaikius tik mėnesiuko amžiaus. Tai truputi pristabdžiau, nes gali būt, kad jis taip įsigazuos ir nebeduos ramybės tėveliams. Bet taip matyt nėra. Po maudynių taip išglostau ir išmasažuoju, kad tik spėji aprengt vaiką ir benešant į lovą jis užmiega… Kelis metrus neši ir jis lūžta. O juk dar maitinti reikia, tai šiaip ne taip prikalbini dar ir pavalgyti. Va Duonai irgi prikalbėjau, tai tas ir pradėjo seansus savajam daryti, tikėkimės bus viskas gerai. Masažuok ir tu savąjį, kol nevėlu…
Perskaičiau labai įdomų The Boston Globe straipsnį apie šiuolaikinius kūdikio smegenų ir mąstymo procesų tyrimus. Ne, jis ne vien jauniems tėvams ir pediatrams. Iki pat moderniausių laikų kūdikiai buvo laikomi begalviais – kai kurie mokslininkai teigė, kad jie netgi nejaučia taip, kaip suaugę, todėl juos galima operuoti be anestezijos (!) Kadangi tokio amžiaus vaikai negali rišliai kalbėti ar kitu būdu perduoti savo mintis, buvo laikoma, kad tokių jų galvelėse apskritai nesama.
Dabar gi technologijos leidžia šiek tiek giliau įsiskverbti į kūdikio smegenis, analizuoti neuronų sąsajas ir stebėti unikalų kūdikio proto veiklos procesą. O jis yra nuostabus. Per santykinai trumpą laiką kūdikio smegenys sugeria milžinišką informacijos kiekį, suformuoja būtinus asmenybės funkcionavimui priežastinius ryšius. Neveltui kartais sako, kad esminis žmogaus formavimo etapas su kūdikyste ir pasibaigia. Gal net pasakymas „lenk medį, kol jaunas“ iš esmės jau yra pavėluotas – kamieno bruožai susiformuoja iki tol, kol tėvai ir visuomenė pradeda aktyvų auklėjimo procesą.
Tie patys mokslininkai dabar sako, kad ne iki galo suformuoti neuronų takai yra didelis privalumas suaugusiam žmogui. Jie yra kūrybiškumo, talento gal net genijaus šaltinis. Baudelaire sakė: „Genijus yra valios pastangomis sugrąžinta vaikystė, nei daugiau, nei mažiau“. Dabar mokslininkai yra linkę sutikti su poetu. Dar daugiau – gali būti, kad dažnai vaikams prikišamas negebėjimas koncentruoti dėmesį, išsiblaškymas, elgesio principų nebuvimas yra ne trūkumas, o natūralus evoliucinis žingsnis. Prisitaikymas prie informacinio amžiaus. Niekada anksčiau žmogus per gyvenimą neapdorodavo tiek įvairios informacijos, dažnai prieštaringos, kaip dabar. Senų laikų dogmos nereikalavo mąstymo – tik paklusnumo ir pritapimo. O dabar, norėdamas gyventi ir būti pranašesnis už kitus, turi išsaugoti tą kūdikio galimybę sugerti bet kokį kiekį informacijos, nesiaurindamas dėmesio spindulio, išsaugoti idėjų, koncepcijų, paradigmų daugiakalbiškumą.
Aplinkiniai kaltina vaikiškumu? Tai komplimentas…
Kaip tai paryčiais, kol vaikas snaudaliojo, nusprendžiau apvalyti savo žarnyna nuo dujų pertekliaus. Na ir kas? Vaikas krūpčiojo lyg kas jam paausį trimituotu. Suėmė juokas, kartu ir nevalingas pirčiojimas, kartu vaika suėmė krūpčiojimas. Pasijuokiau iš nelaimingo vaiko į valias.
Kita dieną sedėjau su sąjungininkais pasaloje, rankoje granata su nuspaustu saugikliu. Aplink tvyrojo laukimo momentas. Priešas lėtai artėjo link pozicijos. Dar kelios sekundės… Ir staiga: -pirst! Iš netiketumo išmetu granatą po kojomis. Žūna dalis sąjungininkų, kitą dalį sušaudo atsitokėjes priešas. Girdžiu kaip tylomis vaikas kvatoja.
Negražus žodis pampersai netyčia būna naudojamas vietoje sauskelnių reikšmės, čia kaip fizas (Fizz) vietoje sidras. Ksaka, kas pirmas, tas gudresnis, kai bendrinį žodį uzurpuoja prekės ženklu. Na, bet čia jau marketingas. Grįžtant prie vaikų reikalų, tai patarimas būtų nenaudoti firmos Pampers sauskelnių, o rinktis kitokias, ekologiškas. Mes išmėginome chemija smirdančias Pampers – nusivylėme (kur gi ne?!), ėmėme prekybos centruose parduodamas ale ekologiškesnes - geriau, o dabar renkamės “Sveiki produktai” krautuvės parduodamas kelnes. Jos tokios atrodo kaip iš blogos kokybės popieriaus padarytos, kaip prastas tualetinis popierius, ir kvapas toks makulatūrinis, tačiau labai geros ir ekologiškos. Nebijok, yra ir baltų, tokių pačių. Visos dalys suyra, net gi ir celofaninis įpakavimas suyra natūraliai. Jos kiek brangesnės, tačiau labai geros. Ir vistiek su piešinukais. Siūlau. Dar yra daugkartinės sauskelnės, tačiau su jomis truputėli daugiau klapato, mat jos nelabai patogios, reikia dėti daug sluoksnių, dažnai keisti, o ir kvėpavimas nėra aiškus dėl daugybės sluoksnių, tarp kurių gali rasti ir visai sintetinių bei nepralaidžių orui. Tai turim keletą komplektų, naudojame, tačiau ne dažnai, čia kaip koks pasižaidimas. Be to jos pasidaro storos ir nelabai telpa drabužėliai ant jųjų. Tai tokios tokelės su sauskelnėm. Rūpinkis vaiku savaip!
supatete
dievas
salaza
marulis
machiulskis
lenkas
perrevert