Vakar susiorganizavome pirmąsias piešimo pamokas, tiesa, tokios primityvokos, bet vaikas buvo iki kaklo spalvotas, visas tapytojas - spaudėme rankyčių ir kojyčių antspaudus. Išterlioji spalvomis delniukus ir spaudi prie popieriaus, paprastas, bet net istoriškai reikšmingas veiksmas, o ir žaidimas visai įtraukiantis. Čia, kaip ir ruošėme tėveliams, t.y. seneliams dovanas, kai močiutėms dovanojome nuotraukas, seneliai mėgausis gyvais šedevrais. Tai vaikas buvo tiesiog juodas nuo dažų makalynės. Visai pamiršome, kad rankytes kiša į burnytę, tai teko tuoj pat varyt maudytis, nes guašo prisiragavimas būtų anei tvora, anei mieta. Nors soskė buvo kaip reikalas oranžinė. Gal ir sveika visai, bent jau akvarelė, tai man piešimo mokytojas aiškindavo, kad yra sveika valgyti, tai pusė klasės nusausindavo teptukus į burną ;) Tiesa, tik vienas mokytojas tokią teoriją vystė, tačiau po jo pamokų ir kitose tie patys entuziastai gardžiai valgė akvarelę užgerdami drumzlinu vandeniu, nes mat geroje akverelėje, ypač Leningrado, yra nemažas kiekis medaus, tad smalyžiukai terliodavosi veidą ir skrandį neaiškiu mišiniu. Sėkmės kūryboje, gal net biotechnologinėje!