Vakar davėm vyšnią, tai toks sulčių biškeli matyt paragavo ir taip susiraukė, kad net nusipurtė baisiai… antrą kartą davėm, tai tik susiraukė, o trečias kartas buvo visai nieko, matyt, patiko. Anksčiau davėm duonos gabaliuką, aišku, nekramtyti ir nevalgyti, bet jam tas skonis patiko.
Šiandien nupyškinom 2 zuikius nuėję į polikliniką, reabilitologė kažkaip džiaugėsi kaip ir terapeutės seselė, kad vaikas gerai auga ir su teigiamom emocijom, ir minėjo, kad žmonės yra flėgmos ir tokie, ir vaikai yra flėgmos ir tokie, taip kad Kristupas patapo “tokiu”, turbūt atstovauja kažkokią grupę. Tuo pat išrašė masažus ir mankštas liepos antroje pusėje, o prieš tai dar turėtume sugebėti ir baseiną palankyti, tai jau išvis kosmosas. Išrašė masažus po to kai namie jau apturėjome didžiulę jų dozę. Užvakar Santariškėse sakė, kad galime masažus daryt namie. Nu, krč, užteks veiklos ilgam. Tiesa, pasvėrė ir pamatavo, tai 7 kg ir 64,5 cm. Paaugo beveik 5 cm, kai turėjo gal tik apie centimetrą, žodžiu, viskas gerai einasi, sakė tempai geresni nei statistiškai, t.y. aukščiau vidurkio. Į ilgį labiau išsitempė nei į svorį, bet svorio neapleido. Laikykimės!
Čia kuris laikas atrodo nebuvo rašoma įvarių ilgesnį laiką trunkančių dalykų. Tai keli pastebėjimai iš netolimos praeities. Štai praėjus masažo ir mankštos seansams vaikis truputėli pasikeitė. Sportas nuėmė boksininko pozicijas, Rokis tampa biologu, rankutės atsipalaidavo, kumštukai rečiau sueina, pirštukai juda lengviau, tad ir paimti lengviau ir sugriebti ir apžiūrinėti. Dabar kai sugriebia kokį skuduriuką, tai sunku ir atimti. Ir žaisliuką sugauna ir padaužo kabančius kiek valingiau, tačiau turbūt dar ne visai sąmoningai. Tačiau jau einam į priekį. Apsivertimo ir mėginimo sėstis noras išaugo kone iki normalaus, nes tik truputi pakelk ar pasuk, iškart sukasi pats ir keliasi. Jau ir į žmogutį panašėjame. Vis labiau įsirėkia, tai gelbsti besisupanti kėdutė, įdedi ir nusiramina bent turmpam, nes kartais taip įsivažiuoja rėkauti, kad sunku sutramdyti. Čia gal makšta irgi padarė savo tonusą. Maudymas irgi įvariai būna, kartais įsiduoda, kad iškart beveik traukt turi, nes apsitaško visas ir susinervuoja, o kartais plūduriuoja ilgai ir ramiai, bet pirmi žingsniukai vandenyje būna linksmi, vanduo patinka, tik vat nevališki pasispardymai kartais išgąsdina pergreit. Užvakar buvome Santariškėse pasišviest ir pas neurologą, kuris labiau patarinėjo visais kitais klausimais nei neurologiniais, nes neurologiško nieko nematyti, bet pasitikrinti neprošal juk. Dar šią savaitę eisime (šiandien jau buvome) į polikliniką pasimatavimams ir pasisvėrimams, tad žiūrėsime kiek paaugome, tačiau akivaizdu, kad augame labai sveikai ir gamtai artimai. Pastebėjau, kad ligoninėje beveik metukų mergaitė jau stovinti yra mūsų Kristupo dydžio, o pusės metukų vaikiukas yra mažesnis, įdomu ar tik ne saboniukas auga? Problemėlė tik drabužėliai, nes perkant metukų amžiaus vaikams skirtus, tenka dėvėti trijų mėnesiukų. Kas čia dar gero?
Vakar (kada tas vakar buvo?) vaikas ėjo į pirmą parodą, viešą renginį – dizaino savaitė. Daug žmonių, paveikslų, daiktų, garsios muzikos, šurmulio. Vaikas nė negalvojo miegoti, dairėsi išplėtęs akis. Pats renginys buvo įspūdingas, daugiau erdve, loftais, industrija, statybvietėmis ir sovietiniu architektūriniu paveldu. Dizainas priminė labiau VDA dizaino katedros peržiūras nei kažkokios šalies tam tikros srities prezentaciją. Perkrauta, nusmulkinta, užsižaista ir panašiai. Tačiau galbūt tiek mes galime.
Šiandien (kada tas šiandien buvo?) mama mėgino vaiką nuvesti į pirmąją sporto treniruotę, ačiū dievui pramiegojo ir pavėlavusi nieko nerado Sereikiškių parke, mat karate seansas kažkur išgaravo.
Štai šiandien pradėjom profesionalius masažus ir mankštas truksiančias 2 savaites. Pirma diena praėjo puikiai, vaikis priėmė sporto trenerę teigiamai, krykštavo ir džiaugėsi, o ji savo ruožtu gyrė vaiką ir jo nuotaikas, kalbėjo apie gerą vaiko tonusą, prieaugį ir kitus teigiamus dalykus. Kaip ir viskas gerai, o “Sportas – sveikata” nepamaišys. Krūviai kasdien augs, o mes savo mėgėjiškus seansus nukelsime po šių sporto pamokų ir jau vėliau kilsime profesionalesniam šuoliui, bei pirksime pirmąjį kamuolį vaikui.
Štai mūsiškiai seansai: Masažo salonas atidarytas kasdien, kaip ir maudynės. Masažuoju vaikį kas vakarą po maudynių, nors vienoje knygoje rašė, kad nerekomenduojama. Kaip ir viskame, taip ir šiame reikale kiekvienas kiša savo trigrašį kur nereikia, o pagrindinis herojus nekreipia dėmesio. Žodžiu, kiti kanalai taip nešneka. Bet visi skirtingas technologijas siūlo, vieni sako, tik glostymas, kiti siūlo ir daugiau. Geriausia nekreipti dėmesio į tas knygines nesąmones ir briedus. Pradėjau gal mėnesiuko amžiaus vaikį visaip vartyt, gal ir anksčiau, čia kurį laiką taip įsivariau, kad vėliau pagalvojau, kad truputį gal per daug, juk vaikius tik mėnesiuko amžiaus. Tai truputi pristabdžiau, nes gali būt, kad jis taip įsigazuos ir nebeduos ramybės tėveliams. Bet taip matyt nėra. Po maudynių taip išglostau ir išmasažuoju, kad tik spėji aprengt vaiką ir benešant į lovą jis užmiega… Kelis metrus neši ir jis lūžta. O juk dar maitinti reikia, tai šiaip ne taip prikalbini dar ir pavalgyti. Va Duonai irgi prikalbėjau, tai tas ir pradėjo seansus savajam daryti, tikėkimės bus viskas gerai. Masažuok ir tu savąjį, kol nevėlu…
Kaip tai paryčiais, kol vaikas snaudaliojo, nusprendžiau apvalyti savo žarnyna nuo dujų pertekliaus. Na ir kas? Vaikas krūpčiojo lyg kas jam paausį trimituotu. Suėmė juokas, kartu ir nevalingas pirčiojimas, kartu vaika suėmė krūpčiojimas. Pasijuokiau iš nelaimingo vaiko į valias.
Kita dieną sedėjau su sąjungininkais pasaloje, rankoje granata su nuspaustu saugikliu. Aplink tvyrojo laukimo momentas. Priešas lėtai artėjo link pozicijos. Dar kelios sekundės… Ir staiga: -pirst! Iš netiketumo išmetu granatą po kojomis. Žūna dalis sąjungininkų, kitą dalį sušaudo atsitokėjes priešas. Girdžiu kaip tylomis vaikas kvatoja.
Dukra suplanavo savo pasirodymą, kai tėtei dar buvo likę sukurpti 5 paskutinius diplominio darbo lapus…
Trach-bach ir yra. 4100 gr. Kažkodėl atrodė labai daug.
Naminiai gyvūnai reagavo kaip į stovintį keliais hierarchijos laipteliais aukščiau,
šitos tai jau „neužduchinsi“.
Vardo pasirinkimas blaškėsi tarp Ramunės ir Giedrės. Pastebėta, kad dvi dienas vadinta Ramune elgėsi ramiau, nei pavadinta Giedre. Sutapimas?
Greitai bus gimtadienis. Tikras. Pirmas.
Kad ir koks pankas esi, kad ir koks neazartiškas tapai, kokiu lėtapėdžiu pavirtai ar meniškos sielos gimei, tačiau vistiek po truputį gali pradėti planuoti atsakyti į klausimą: Kada vyks vaikų olimpinių žaidinių čempionatas Supatetės taurei laimėti? ;)
Kad ir koks jautrus būtum, tačiau gali nepajausti didelio skirtumo tarp miesto ir kaimo, o vat vaikas, tai kaip koks termometras, atveži į mišką – iškart miega, ramus, parveži miestan – kaprizai ir išdaigos. Atrodo nedidelis skirtumas, bet labai svarus. Mieste net nėra kur išvesti pavežioti: Sereikiškės, Lukiškės, palei upę, prie Seimo, gal dar ant Profsąjungų kalno, bet ten nemėginome, bet visur tragedija. Vienintelė faina vieta yra Vingio parkas, tikrai pasijauti miške ir pušų kvapas, ir kiti privalumai. Bet geriausia tikrame miške, pušyne, išveži vaiką į kiemą ir palieki keliom valandom, į dieną lauke pabūna kokias 6 valandas ir ramu, paukščiukai čiulba, šunys loja, gaidžiai gieda, tiesiog rojus. Ir savijauta akivaizdžiai kitokia, ramesnis.
Maitinimo reikalai irgi atrodo keistis pradeda, kaip iš pradžių kas pusvalandį, tai dabar ir tris ir keturias valandas pamiega gryname lauke, o vat nebūtų miško ir ramybės, turbūt ir maitintum kaip koks kombainas ar kombinatas.
Žodžiu, vešk vaiką miškan ir daug negalvok.
Žemiau keletas postų, kuriuos išėmiau iš vieno savo blogo – www.vaikas.wordpress.com, gali permesti istoriją. O jų bus ir daugiau, tačiau jungiuosi į šį frontą ir stosiu ant barikados, kad nors kiek prajudinti ledus tame kame esu dabar.
Pirmoji meilė
Turbūt vaikiui tai bus soskė, nes per pusdienį taip įsisiurbė, kad negali ištraukti ir sekančias dienas neįmanoma be josios, tačiau kiek vėlėliau jau praeina ta didelė meilė guminiam žaisliukui, matyt, reikia tikrosios.
Tėviški nakties košmarai prie vaiko lovytės, Posted on: Kovas 30, 2009
Prieš kokias 3 dienas mamytė išvarė pas tėvus, mano uošvius, likau miegot vienas, Duona atėjo bla bla. Na, išsiskirstėm, nueinu miegot. Vidury nakties pašoku, pažiūriu į tuščią lovą, pažiūriu į vaiko lovą, vaiko lovoj kaldrytė sujaukta į tokį didelį storą gūzą, čiumpu jį ir puolu ieškot vaiko, kiloju visus galus, nerandu, išsigąstu, pažiūriu į lovą, mamytės nėra, vaiko nėra, turbūt, kad ji paėmė ir viskas su vaiku yra gerai, atsigulu ir užmiegu ramiai, nė nesuvokdamas, kad mama ne kitam kambary ar vonioj, o išvykus su vaikiu… Naktį kelis kartus panašiai kėliausi, galbūt, kad per ramu buvo miegoti, niekas nerėkia, tai ir įtartina.
Vaiko grafikas, Posted on: Kovas 30, 2009
2 tėvai pelėdos pasigimdė vieversiuką, tas neduoda miegot kaip reikalas. Atsikelia 5 ar 6 ryte ir viskas, neramus, zirzia, maskatuojasi… Turi keltis, nešiot, o tada apie 12 ima ir užmiega, kaip kokių pietų miego, bet jam tik mėnuo. Vėliau dar keletą kartelių pamiega trumpai ir praeina diena. Visa diena ant rankų ir t.t., tik į kiemą kai išneši, tada iega gerai, gali ir kelias valandas pamiegot ir kelis kartus, bet šiaip gyvas padarėlis, kaip koks suaugęs pagal grafiką dirba. Kas bus kai paūgės? Vakare sminga apie 20, bet apie tą laiką maudom, po maudymo sminga ar tai ne labai sminga, bet daugiau miaga, o nuo 12 prasideda naktis, gan nerami, nors kartais tik kelis kartus keliasi.
Turėti daugiau vaikų, Posted on: Kovas 30, 2009
Vieni sako, gimė mergaitė, norėjome daugiau, gimė antra mergaitė, galvojame, reikia dar, gimė berniukas, tada sako: Jei pirmas būtų gimęs berniukas – neturėtume daugiau vaikų. Išvada, kad berniuką šimtus kartų sunkiau auginti. Tad prieš gimstant manajam, sakiau – jo, reikia daug vaikų, kai gimė apsiraminau bent trumpam.
Supynės, Posted on: Kovas 23, 2009
Šiandien pajungėm tokį žaislą, supynes, lovą ir dar kažką su muzika, garsu ir tt. Įdėjom vaiką ir paleidom ant batarkių, jis guli, supasi supynėse ir miega, gerai. Nors Valdorfas, ar koks ten jo vardas, labai užpyktų, bet nieko, manau, kad jei vaikui gerai, tai ir tam Valdorfui bus gerai.
4200 gramai
Vakar, 2009 kovo 18 dieną, vaikį, kol kas neturi vardo, nors ligoninėje jau užrašė Karlas, teko apsilankyti Santariškių ligoninėje. Pasvėrė vaikį sako, kad viskas gerai vyksta, daug valgo, gal net kiek per daug. Įdomus faktas, kad sūnus pagaliau pasiekė savo tėvo svorį, mat aš gimiau 4200 g., o jis 3450, tad per 3 savaitėles jis pasiekė 4200 g. Per 3 savaites priaugti tiek yra daug, žinokit. Įdomu, kur aš toks didelis tais laikais tilpau, nesuprantu
Tiesa, šiandien lankėsi gydytojėlė ir nuėmė bambikę, tai dabar galima bus fotografuotis! Yeah!
Man gimė sūnus
Man gimė sūnelis, nors dar jis neturi vardo, tačiau neprailgs tas laikas, kai jį vadinsime vardu.
Šiame bloge bus aprašomos vaiko istorijos, atsitikimai su, apie, aplink jį ir t.t.
2009 m. Vasario 28 d., 51 cm, 3450 g., berniukas.
supatete
dievas
salaza
marulis
machiulskis
lenkas
perrevert